Savaitgalio kelionė po Anykščius
- Informacija
- Kategorija: 2020/2021 m.m.
- Paskelbta: 2020 Spalio 12, Pirmadienis 19:24
- Autorius Super User
- Peržiūros: 240
Visi žinome Anykščius. Daugelis esame ir lankęsi juose, tačiau šio šeštadienio kelionė buvo ne tik pažintinė, edukacinė, bet ir pramoginė. Pradėjome nuo literatūrinių Anykščių.Iš gidės pasakojimų papildėme savo žinias apie A.Baranauską.,A.Vienuolį, J.Biliūną. Gimtoji rašytojo J. Biliūno (1879 –1907) sodyba-muziejus yra autentiškas lyrinės lietuvių prozos pradininko kūrybos versmių liudininkas. Muziejuje eksponuojami Biliūnų giminės daiktai, rašytojo knygos, nuotraukos, tautodailininkų medžio drožiniai pagal J. Biliūno apsakymus.Dar kartą širdis suvirpino pasakojimai apie tai, kaip buvo parašyti kūriniai ,,Kliudžiau“ ir ,,Brisiaus galas“. Naujas lankytinas objektas mūsų laukė pačiame miesto centre, netoli namo, kuriame gyveno pianistė Gražina Ručytė-Landzbergienė. Tai istorijų dvarelis. Istorijų dvarelis įsikūręs paslaptingame, ilgus metus „Okuličiūtės dvareliu“ vadintame pastate – tai edukacinė erdvė Anykščiuose, skirta visiems vaikams ir nevaikams, mėgstantiems istorijas ir paslaptis. Ši vieta atsirado iš didelio noro puoselėti kūrybiškumą, ugdyti meilę istorijai, istorijoms ir knygoms. Dvarelyje ne tik galima, bet tiesiog būtina VISKĄ liesti! Čia siekiame netikėtu kampu pristatyti žinomus istorinius faktus bei atrasti ir sureikšminti mažiau žinomas detales. Anykščių salėje mūsų laukė miesto ir apylinkių istorijos, išgirdome vietinių žmonių šneką. Savo rankomis pačiupinėjome praėjusio laiko simbolius. Dvarelio rūsys – paslapčių ir šiurpo vieta.Bandėme įsitikinti ar senoji dvarininkė vis dar blaškosi tarp savo mūro sienų? Palėpėje įsikūrę svarbiausi vietos rašytojai. Susipažinome su jų profesijomis, sužinojome negirdėtus slapyvardžius, savomis rankomis prisilietėme prie šių ypatingų asmenybių! Dvarelio salėje sužinojome apie gyvenimą, virusį čia nuo pat XIX a. vidurio. Ar šis pastatas tikrai buvo pastatytas paslaptingajai dvarininkei Okuličiūtei? Ar gali būti, kad 1863 metais čia slapstėsi ir savo ginklus slėpė sukilėliai? Kokie žmonės gyveno po to? Ar dvarelis tikrai buvo tapęs paštu, antstolių kontora, veltinių dirbtuvėmis ir net grūdų sandėliu? Nuo informacijos gausos atvėsinti įkaitusias galvas galėjome skaičiuodami laiptelius į Laimės žiburį, kopdami į apžvalgos bokštą ir pasivaikščiodami Medžių lajų taku , kuriame mus lydėjo ištraukos iš „Anykščių šilelio“. Pasimatavę ūgį prie antrojo pagal dydį Lietuvoje Puntuko akmens, nuvykome prie Kalitos kalno. Labiausiai šį turistinį objektą garsina vasaros rogučių trasa.Trasą sudaro 5 posūkiai, tramplynas ir kilpa, kurią įveikėme skriedami 40 km/h greičiu. Daug kam buvo neramu, nedrąsu, bet adrenalino pasisėmėme visi ir linksmi grįžome namo.
Mokytoja Reda