Socializacijos projektas ,,Mes matome kitaip“
- Informacija
- Kategorija: 2022/2023 m.m.
- Paskelbta: 2022 Rugsėjis 21, Trečiadienis 06:34
- Autorius Super User
- Peržiūros: 151
Mes ne tik matome, bet ir mokomės kitaip. Vykdydami projekto veiklas septyniolika 8-10 klasių mokinių rugsėjo 19-20 dienomis mokėsi kitaip.Tikslas susipažinti, įsiminti, papasakoti kitiems...
Pažintį pradėjome nuo Kretingos. Šaunaus gido Antano lydimi susipažinome su Kretingos bažnyčia - viena aukščiausių Lietuvoje, pagrindinio pietvakarių fasado centre esantis bokštas yra 60 m (su kryžiumi – ~70 m) aukščio. Bažnyčia pastatyta 1610–1617 metais Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių fundacija (restauruotas 1971–1978 m., 1980–1982 m.). Tai viena seniausių išlikusių gotikos ir renesanso bruožų bažnyčia Žemaitijoje. Joje yra septyni altoriai, sukurti XVII amžiuje, drožinėtomis skulptūromis puošta sakykla. Po centriniu altoriumi palaidoti fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai – unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė – XVII a. Šv. Antano altorius ir paveikslas.
Tik nedaugelis žinojokas buvo Karolis Chodkevičius, kuo jis svarbus Lietuvai, o ypač Kretingai.
Su I Šv. Pranciškaus ordino vienuolyno įkūrimu neatsiejamai susijęs ir Kretingos miesto atsiradimas, istorinė raida, katalikybės įsitvirtinimas pajūrio krašte. Žymus Lietuvos karvedys ir Kretingos dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius 1602 metais įkūrė Kretingoje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuoliją, kuriai patikėjo rūpintis pirmąja Kretingos bažnyčia ir valsčiaus gyventojų sielovada. 1605-1617 m. jiems pastatė Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno statinių ansamblį. Nuo 1912 m. Kretingos vienuolynas buvo Lietuvos pranciškonų dvasinis ir administracinis centras. 940 m. sovietų valdžia vienuolyną uždarė, tačiau Atgimimo laikais į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai pratęsė misionierišką ir edukacinę veiklą.
Dvasiškai ir istoriškai praturtėję atvykome į Palangą.Apsigyvenome ir patraukėme grožėtis rudeniškai ištuštėjusiu kurortu.Kai kas iš mokinių pirmą kartą pamatė jūrą, pasivaikščiojo po Basanavičiaus gatvę, pasigrožėjo rudenišku botanikos sodo parku .Prisikvėpavę jodu prisotintu oru atvykome į Klaipėdą, kur mūsų laukė muziejininkė Agnė .Ji supažindino su Pilies muziejaus ekspozicija, o vėliau pakvietė išbandyti savo rankos miklumą, akies taiklumą bei proto aštrumą ir kartu patirti kaip pramogavo, žaidė tos tolimos epochos žmonės.
Jeigu lankaisi Klaipėdoje, tai pasigrožėjęs senamiesčiu, uostu, Meridianu, privalai užsukti ir į laikrodžių muziejų. Laikrodžių muziejaus ekspoziciją sudaro dvi dalys. Pirmame aukšte atskleidžiami laiko matavimo principai ir laikrodžių konstrukcijų raida nuo senovės iki šių dienų. Lankytojai supažindinami su kalendoriais, senoviniais saulės, vandens, ugnies, smėlio, mechaniniais ir kitais laikrodžiais.
Antrame aukšte atskleistas mechaninių laikrodžių formų ir dizaino kitimas nuo renesanso iki moderno stilių (XVI–XX a.). Ekspozicijoje yra per 1700 originalių bei retų laikrodžių ir rekonstrukcijų. Laikrodžių ekspozicija papildyta atitinkamo stiliaus baldais, interjero detalėmis, graviūromis.
Ar kada teko susimąstyti, kaip žmogus gyveno ir laiką skaičiavo renesanse ar klasicizme? Kokie laikrodžiai puošė jų namus? Dalyvavome interaktyvioje edukacijoje ,,Laikas mene“ .Klaidžiojome po skirtingus meno laikotarpius, ieškojome jų skirtumų ir bandėme įveikti suktas užduotis.Kai kuriems pavyko,nes tik geriausi detektyvai gali išnarplioti meno pinkles! Išprausti lietaus, išdžiovinti rudeniškos, bet dar šiltos saulės, pasipildę naujomis žiniomis, grįžome į mokyklą, kad galėtume apie viską detaliai papasakoti klasės draugams.
Daugiau nuotraukų fotogalerijoje
Mokytoja Reda